Naujienos
Lietuvos himno autoriui V. Kudirkai 165-osioms g. m.
2023 12 28
Vincas Kudirka (1858-1899) - žymus XIX a. pabaigos lietuvių rašytojas, tautinio sąjūdžio veikėjas,
tautai dirbęs ir aukojęsis žmogus, laikraščio „Varpas“ redaktorius, Lietuvos himno autorius, gyvenęs
ir kūręs carinės priespaudos laikais. Jo darbai - poezija, satyros, publicistika, vertimai, literatūros
kritika, organizacinė veikla - darė didelę įtaką atgimstančiai tautai. „Aušros“ pažadintas jis visas
jėgas skyrė tautos dvasiai kelti: savo talentingais kūriniais ragino pavergtus, engiamus, niekinamus
tautiečius vienytis, ginti savo kalbą, branginti kultūrą, ryžtingai siekti laisvės ir socialinio
teisingumo.
Metai prieš mirtį sukurta „Tautiška giesmė“ taip sujaudino žmones, išreikšdama giliausius jų
troškimus, kad dar iki Nepriklausomybės atkūrimo ji su nepaprastu pakilumu buvo giedama lietuvių
susibūrimuose ir tapo pačios tautos pripažintu himnu. Geriausi V. Kudirkos kūriniai nesensta: iš jų
vis naujos žmonių kartos semiasi dvasios stiprybės kylančių grėsmių akivaizdoje.
„Per vienos vasaros atostogas Kudirka išgirsta žinią, kuri jam, literatui, yra labai reikšminga: „
Vienas kunigas man pasakojo, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytus
eilėraščius ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir... smilktelėjo lyg širdyje.
Smilktelėjo ir vėl, rodos, nieko... Tik nuo tos valandos gana dažnai pradėjo skraidyti po mano galvą
mintys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvybę...Po to gavau pirmąjį „Aušros“ numerį. Žiūriu, pirmame
puslapyje stovi Basanavičius. „Pranašas“,- pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau
skubiai vartyti „Aušrą“ ir... nebeatmenu jau visko, kas su manim darėsi... Tiek pamenu, kad
atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio. Rodos, girdėjau
Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui
pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų,
kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau
apgailėtinu pagedėliu... Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos
pradėjo rastis... Rodos užaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas... Pajutau save didžiu,
galingu: pasijutau lietuviu esąs...“.
tautai dirbęs ir aukojęsis žmogus, laikraščio „Varpas“ redaktorius, Lietuvos himno autorius, gyvenęs
ir kūręs carinės priespaudos laikais. Jo darbai - poezija, satyros, publicistika, vertimai, literatūros
kritika, organizacinė veikla - darė didelę įtaką atgimstančiai tautai. „Aušros“ pažadintas jis visas
jėgas skyrė tautos dvasiai kelti: savo talentingais kūriniais ragino pavergtus, engiamus, niekinamus
tautiečius vienytis, ginti savo kalbą, branginti kultūrą, ryžtingai siekti laisvės ir socialinio
teisingumo.
Metai prieš mirtį sukurta „Tautiška giesmė“ taip sujaudino žmones, išreikšdama giliausius jų
troškimus, kad dar iki Nepriklausomybės atkūrimo ji su nepaprastu pakilumu buvo giedama lietuvių
susibūrimuose ir tapo pačios tautos pripažintu himnu. Geriausi V. Kudirkos kūriniai nesensta: iš jų
vis naujos žmonių kartos semiasi dvasios stiprybės kylančių grėsmių akivaizdoje.
„Per vienos vasaros atostogas Kudirka išgirsta žinią, kuri jam, literatui, yra labai reikšminga: „
Vienas kunigas man pasakojo, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytus
eilėraščius ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir... smilktelėjo lyg širdyje.
Smilktelėjo ir vėl, rodos, nieko... Tik nuo tos valandos gana dažnai pradėjo skraidyti po mano galvą
mintys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvybę...Po to gavau pirmąjį „Aušros“ numerį. Žiūriu, pirmame
puslapyje stovi Basanavičius. „Pranašas“,- pagalvojau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau
skubiai vartyti „Aušrą“ ir... nebeatmenu jau visko, kas su manim darėsi... Tiek pamenu, kad
atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių į sienas mano kambarėlio. Rodos, girdėjau
Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o tu, paklydėli, kur iki šiol buvai? Paskui
pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų,
kurios negrąžinamai išbrauktos iš mano gyvenimo kaip lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau
apgailėtinu pagedėliu... Po to pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma, ir, rodos, naujos pajėgos
pradėjo rastis... Rodos užaugau išsyk, ir tas pasaulis jau man per ankštas... Pajutau save didžiu,
galingu: pasijutau lietuviu esąs...“.
