Naujienos
Juozui Tumui -Vaižgantui – 155 g.m.
2024 09 27
Juozas Tumas-Vaižgantas- rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės
veikėjas, pedagogas, kunigas.
Rašytojas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Malaišių kaime netoli Svėdasų (Anykščių rajone) ūkininko
šeimoje. Tėvai buvo pagyvenę žmonės, susilaukę būrio vaikų. 1881 metais su pagyrimu baigęs
Kunigiškių dviklasę mokyklą, J. Tumas-Vaižgantas įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją. Čia jis
pradėjo domėtis lietuvių tautinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais „Aušroje“, pradėjo
rašyti eiles, prozą. J. Tumui-Vaižgantui pablogėjus sveikatai ir noras tarnauti Lietuvai, bei nenoras
įskaudinti tėvus paskatino jį pasirinkti studijas Kauno kunigų seminarijoje. Taip rašytojas visam
laikui tapo dvasininku. Atsiminimuose rašė: „Ar aš paklydau savo gyvenimo kelyje, nesisakysiu...“.
O dar vėliau rašytojas prisiminimuose parašys tokias eilutes apie gimtąjį kaimą: „...nė žymelės, kur
buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir
du šuliniu. Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko
sugriauti negalima – gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“. J. Tumas-Vaižgantas
pasižymėjo tolerancija ir palankumu: „Man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų
Lietuvos pažangai“
Bibliotekoje veikia spaudinių paroda „...ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas“, skirta J.
Tumui-Vaižgantui 155-osioms g. m.
veikėjas, pedagogas, kunigas.
Rašytojas gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Malaišių kaime netoli Svėdasų (Anykščių rajone) ūkininko
šeimoje. Tėvai buvo pagyvenę žmonės, susilaukę būrio vaikų. 1881 metais su pagyrimu baigęs
Kunigiškių dviklasę mokyklą, J. Tumas-Vaižgantas įstojo į Daugpilio realinę gimnaziją. Čia jis
pradėjo domėtis lietuvių tautinio atgimimo idėjomis, raštais, spausdinamais „Aušroje“, pradėjo
rašyti eiles, prozą. J. Tumui-Vaižgantui pablogėjus sveikatai ir noras tarnauti Lietuvai, bei nenoras
įskaudinti tėvus paskatino jį pasirinkti studijas Kauno kunigų seminarijoje. Taip rašytojas visam
laikui tapo dvasininku. Atsiminimuose rašė: „Ar aš paklydau savo gyvenimo kelyje, nesisakysiu...“.
O dar vėliau rašytojas prisiminimuose parašys tokias eilutes apie gimtąjį kaimą: „...nė žymelės, kur
buvo graži ir turtinga Tumų sodyba, kur stovėjo daug trobesių, augo sodas ir medžiai, kur kluonas ir
du šuliniu. Tai labai skauda atminus; lyg tau kas būtų praeitį išrovęs. Atminimui beliko tai, ko
sugriauti negalima – gamtos paminklai, aprašytieji „Pragiedruliuose“. J. Tumas-Vaižgantas
pasižymėjo tolerancija ir palankumu: „Man visi geri ir visus myliu, bile tik dirbtų ir tarnautų
Lietuvos pažangai“
Bibliotekoje veikia spaudinių paroda „...ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas“, skirta J.
Tumui-Vaižgantui 155-osioms g. m.
