Naujienos

Kasmet gegužės septintąją sugrįžtame į 1864–1904 metus – lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, carinės Rusijos siautėjimo metus, kai pirmiausia buvo suvaržyta kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Tai vienas iš juodžiausių mūsų tautos istorijos laikotarpių. Spaudos draudimas pristabdė mūsų kalbos ir tautinės kultūros raidą, švietimo plitimą, skatino liaudies tamsumą ir prietarus. Ypatingu žiaurumu pasižymėjo Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas, pramintas koriku. Jis stengėsi Lietuvoje viską surusinti: mokyklas, įstaigas, net bažnyčią. Visose mokyklose imta dėstyti tik rusiškai. Ir maldaknygės turėjo būti spausdinamos rusiškomis raidėmis. Lietuvių kalba buvo uždrausta, imta bausti visus, kurie išdrįsdavo viešai kalbėti lietuviškai. Prasidėjo didysis nutautinimo darbas. Visais įmanomais būdais ir priemonėmis.

Tačiau iš tamsos visada prasiveržia šviesa. Mokyklų surusinimas  išgąsdino valstiečius, ir jie ėmė nebeleisti savo vaikų į tokias valdiškas mokyklas. Ėmėsi mokyti namie patys arba pradėjo steigti slaptas mokyklėles. Jose buvo mokoma gimtąja kalba skaityti ir rašyti, skaičiuoti, katekizmo, istorijos, geografijos. Mokydavo tėvų samdomas mokytojas – daraktorius. Tai buvo protestas prieš carinę priespaudą.  Ir lietuviai ėmėsi kovos: per mokslą, šviesą, spausdintą žodį, per lietuvių kalbos saugojimą ir puoselėjimą.

Caro valdžia buvo bejėgė, suprato, kad „...nebeužtvenksi upės bėgimo“. 1904 m. gegužės 7 d. buvo panaikintas spaudos draudimas. Taip buvo tarsi pripažinta, kad nedidelė tauta per 40 metų laimėjo savo kovą prieš tamsą, žeminimą, pavergimą, stojo ginti tai, kas tautą daro didžią.

Plačiau apie lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį  spaudinių parodoje „Knyga per amžius“